Asmeninė istorija - kaip atsiradau miško terapijoje

Miškas visada buvo šalia. Nuo vaikystės – augau prie miško. Visi vasaros savaitgaliai su palapinėmis. Bet atėjo metas, kai miško ėmiau vengti – nes buvo „per daug darbo“ ir „per mažai laiko“, o buvimas gamtoje atrodė kaip… prabanga. 

Kai nerimas pasiekė aukštumas pradėjau lankytis pas koučerę ir išsigryninau vieną svarbų suvokimą:

Būti miške – ne prabanga. Būti miške – investicija.

Nes kai pabūnu miške jaučiu mažiau nerimo, išgirstu save, esu kūrybiškesnė, padidėja fokusas. Visko net neišvardinsiu. 

Fotkės iš miško terapijos studijų Lenkijoje

Garsiai pasakiau savo norą

28-ojo gimtadienio proga vietoj dovanų paprašiau… paramos savo svajonei. Artimiesiems, draugams, kolegoms užsiminiau – jei norit mane pasveikinti, padėkit man mokytis miško terapijos. Norėjau ne šiaip daugiau laiko miške – norėjau gilinti žinias, sujungti tai, kuo jau gyvenau, su tuo, ką jautė širdis.

Ir jie padėjo. Kiekvienas pervedimas, kiekvienas palinkėjimas – tapo žingsniu arčiau miško terapijos studijų. Lygiai po metų, kai švenčiu 29-ąjį gimtadienį, atidarau šiuos naujus – miško namus (kalbu apie šitą svetainę). Tai buvo ženklas, kad viskas įvyko! Kad studijos pavyko. Kad svajonė virto realybe.

Mokytis gamtoje – ne apie teoriją

Mokiausi Lenkijoje, didžiausioje ir seniausioje Europos girioje – Bialoveža. Ten, kur miškas kvėpuoja kitaip. Kur mus mokė ne tik iš vadovėlių, bet tiesiog – miške. Ornitologai, psichiatrai, psichologai, gamtos tyrinėtojai – visi jie dalinosi žiniomis, bet svarbiausia, meile gamtai.

Ten pamačiau mišką kitomis akimis. Pažinau jį iš naujo.

psss nuotrauką iš diplomų teikimo.

Miškas man ne darbo vieta – o partneris

Miško maudynės man tapo ne darbu, o gyvenimo būdu. Tai – ne dar viena paslauga, o būdas kurti ryšį: su savim, su medžiais, su tuo, kuris šalia. Matau, kaip žmonės sugrįžta iš pasivaikščiojimų švytintys, nurimę, su kažkokiu gilesniu „ačiū“ akyse. Ir man norisi tai tęsti.

Todėl kuriu patirtis ne tam, kad ką nors išmokyčiau. O tam, kad sukūrčiau erdvę, kurioje gali nutikti buvimas. Nes būtent iš jo gimsta tai, ko ieškome: ryšys, ramybė, gyvybės pojūtis.

Šiandien miško maudynes vedu kitiems. Bet kiekvieną kartą, kai einu į mišką – vedu ir save. Nes miškas nėra „tik dar viena paslauga“.


Tai kvietimas.


Į tylą. Į švelnumą. Į save.